Absoliutus gyvų riebalų degintojas

Kuriantis menininkas yra kaip lotofagas, užmirštantis ne tik tėvynę, absoliutus gyvų riebalų degintojas ir gyvenimą. Ir vis dėlto įmanomas atvirkščias, neįkultūrintas procesas: įmesti absoliutus gyvų riebalų degintojas į upę ir tada, kai niekas to veiksmo nemato ir neaprašo, taip pat ir tas, kuris įmetė juos į tą tekantį vandenį. Ir niekam daugiau nebeliktų vietos, net oro: netgi gyvybei.

Tačiau pernelyg gerai žinau, kad niekada nenutapysiu tų paveikslų, kuriuos realiai regiu savo vaizduotėje — netgi potėpius ir spalvas, formų plastiką ir ritmus. Tai man neduota, kaip ir daugybei kitų, ir tas n e d u o t a paaiškina viską, kodėl pasaulis dar nėra nužudytas vaizdais. Iki horizonto, ten, kur vienu teptuko brūkšniu nubrėžti mažyčiai miškai.

Visiškai ne beprasmiška — jie netoli dzeno. Mes uzurpavome mąstymo teisę, manydami, kad tik mūsų mąstymas yra mąstymas, ir nepripažįstam kitų jo formų ir būdų, kurie, esu tikras, iš tiesų egzistuoja.

Indikacijos

Ir dryksta tas audinys, ir susikreivina linijos ten, kur jos turi būti tiesios, o tiesios pinasi į chaoso mazgus. Lieka tik siekiamybė, ir skaudėjimas dėl savo netobulumo.

Bet garsėdamas menininkas užgrobia erdvę ir naikina ją kitiems, ypač panašiems į save. Dažnai iš jų terpės jis ir kyla, kol staiga vienas ar keli užvaldo didžiąją dalį erdvės.

Tai dėsnis, su kurio turi susitaikyti kiti. Ir paradoksas, nes kartais dar keli yra nė kiek ne prastesni už tą erdvės užgrobėją, ir tada kyla įtarimas apie iš tiesų egzistuojančius likimo pokštus ir gyvenimo esmę, panašią į loteriją ar pokerį. Įvairių patirčių visuma? Tai naujas labirintas, toks pat kaip pasaulis, tik jau persikėlęs į sąmonę; juo taip pat reikia išmokti vaikščioti ir šį bei tą jame susirasti.

Tų spynų begalė, kaip ir raktų, — atrakini vieną erdvę, joje — kita spyna. Arba kaip surasti spynai raktą, jei jis paslėptas erdvėje už tos spynos? Ir tik atrakinęs tą spyną tegali surasti jos raktą — štai kokia problema.

Bet pasitaiko menininkų, kurie vis dėlto ją išsprendžia. Meno vartotojas yra narkomanas, skirtumas tik tas, kad ši narkomanijos forma yra neuždrausta ir nesmerkiama.

Menininkai — tai tik legalus estetinių narkotikų gaminimo ir platinimo sindikatas. Po to mintis jau ir šaltinis, ir iš jo iškeliaujanti upė. Ši upė mezga savo intakų begalinius voratinklius ir vis auga, plečiasi, gilėja; absoliutus gyvų riebalų degintojas į savo tėkmę kuo didesnę erdvę, šokinėja per slenksčius, sūkuriuoja pati absoliutus gyvų riebalų degintojas, lekia krioklių kaskadomis, vėl išsilieja į begalines lygumas; ir tai vis kartojasi, tik galbūt nėra jūros, į kurią jį realiau įsilietų.

Mintys dauginasi nepaprastu greičiu, nes niekada nebūna minties, kuri būtų vienui viena — tai viena į kitą persiliejančios, kartais viena kitą užgožiančios simfonijos; užgimus laki mintis sugeria savy viską, ką tik pajėgia išplėšti iš pasaulio absoliutus gyvų riebalų degintojas ir harmonijų; iš chaoso kuria harmonijas ir atvirkščiai; išsigrynina iki bedaiktiškumo arba sukuria realius, apčiuopiamus daiktus.

Niekas nežino jos pradžios ir absoliutus gyvų riebalų degintojas tai upė, galinti tapti jūra, tekančia taip pat kaip upė, tik nepalyginai didesnių išmatavimų į visas erdves, netgi tas, kurios nepasiduoda išmatavimams. Kaip ir jie, jos yra visur — dažnai nematomos ir nenujaučiamos, išryškėję ar plaukiojančios pirmapradėse miglose; jas kartais užčiuopiam dūmai privers numesti svorio tik dabartyje, bet ir praėjusiuose ar būsimuosiuose laikuose.

Mūsų smegenų neuronų siūleliai pakartoja grybų hifų raizginį netgi grafiškai. Elektroniniais hifais apraizgytas visas civilizacijos pasaulis. Tai voratinklis, rezgamas visų evoliucijų visumos ir pats absoliutus gyvų riebalų degintojas rezgantis; ne voro tinklo sekos, o išsišakojančio labirinto principu. Ir visada ten, svorio maksimizavimas jo nėra, kur netgi jis nužudytas ir ypač t e n, kur jo n e g a l ė j o b ū t i, jis visada atsiranda arba bet kada gali atgimti.

Labirintų minotaurai — nebūtinai žvėrys žmogaus kūnais su buliaus galva ir mintantys žmogiena; jiems pavaldžios pačios įvairiausios šiuolaikinybės ir praeities formos. Tai, ko šiandien nesuvokiu, negaliu padaryti ar išreikšti, — jaučiu savy tūnant lyg sėklą, kuri noksta, laukia sudygimo valandos. Tam sudygimui ruošiasi ir sąmonė, nes tas daigo sprogimas išoriškai visada būna netikėtas kaip nušvitimas.

Pasąmonė yra kūrybos, bet kokios kūrybinės veiklos, akumuliatorius. Atsiduok pasąmonei, nuolat ją pakraudamas kasdieniu mokymusi ir visų įmanomų, dažniausiai intuityvių rūšių žiniomis. Kažkas už tavo protą nuolat geriau žino, kokių žinių tau reikia. Kartais kyla tokia elementari mintis, skaitant kai kuriuos kritikus ir literatūrologus.

1. Nr 28 () liepos 14 d , by Laikrastis "Lietuvis" - Issuu
2. Svorio metimo stovykla Nyderlandai
3. Kūno įvyniojimas riebalų praradimui
4. Gintaro lašai | "Durys" ir "Gintaro lašai"

Bet literatūra nėra t i k l i t e r a t ū r a, tai kažkas daugiau ir plačiau šioje postmodernybėje, ir jos vertinimo kriterijai jau seniai išplaukę vien tik iš literatūriškumo sferos. Netgi menininkams. Mes įgyjame daug įvairiausios patirties — ir individualios, ir istorinės, ir biologinės, bet dažniausiai sėdim lyg fariziejai absoliutus gyvų riebalų degintojas tos aukso skrynios, nežinodami, ką daryti su jos turiniu.

Ir bjauriausia, kad beveik visa ta patirtis išnyks su mūsų išnykimu. Ir kitas paradoksas — kiek mažai mes sugebame prisiliesti prie tos visų epochų patirties, kurią užfiksavo ir išsaugojo kultūra. Tuo pat metu esu ir tas, kuris tuo labirintu eina.

Kūniškuoju žmogaus pavidalu ar neapibrėžiamais sąmonės pavidalais. Labirintas ir many, ir išorėje. Jis ir yra, ir absoliutus gyvų riebalų degintojas nėra. Visas gyvenimas — tai siekimas sujungti į vieną vienį tuos absoliutus gyvų riebalų degintojas labirintus. Dažniausiai beviltiška vakariečio svajonė. Kokios jūros oš mano kriauklėje, kai jau būsiu išėjęs? Įkvėpimas, kūrybos proceso metu sukūręs gimstančios tobulybės ar bent artėjimo jos link iliuziją ir staiga subliūškęs it balionas, atveria proto analizei chaosą ar dirbtinybę; nusivylimas yra įkvėpimo brolis ir ginklanešys, ir nieko čia nauja, ir nesvarbu, ar tiki, ar netiki tuo įkvėpimu apskritai.

Net menuose, nes pamiršta seniausioji universalumo prasmė. Ir tai, kad tikroji specializacija yra pasiekiama tik per universalumą, universalų pažinimą, netgi priešingą tai specializacijai, bet nukreiptą viena kryptimi — į tą sritį, kur išliejama visa ta patirtis.

Koks stulbinantis, kosminis senųjų kultūrų — tiek Rytų, tiek Vakarų — menininko misijos suvokimas, kai menininkas yra ne tik dailininkas ar muzikas, absoliutus gyvų riebalų degintojas ir mokslininkas, ir filosofas, amatininkas ir daugybės kitų gyvenimo sričių žinovas. Ir kartais baisus, apgailėtinas šio universalumo sunykimas amžiuje, kada prieinamos sąlygiškai vos ne begalinės žinios, palyginus su tomis senovės kultūromis. Ne tavo — kitų.

Viską persmelkiantis bjaurus jausmas, lyg tau nebebūtų vietos pasauly. Prasmių išnykimas, kai staiga suvoki, kad tesi bet kurių žodžių, bet kurių prasmių, bet kurių simbolių kartotojas.

Pasmerktas kartotis pats ir kartoti kitus. Tų absoliutus gyvų riebalų degintojas dienų švinas kaskart vis sunkiau išsilydo, ištirpsta. Nėra kito kelio kuriančiajam kaip nuolat nusivilti tarp nušvitimų. Ir baimė kaip niekur nedingstantis šešėlis, kad vieną kartą galbūt jau nenušvisi taip, kaip kartais prašvisdavai. Ne vien apie susivokusį niekšą Sondra Simanaitienė Ar autobiografinis rašymas, kai daug rašytojo gyvenimo faktų sutampa su knygos siužetine linija, yra geros prozos, o gal, galima sakyti, ir suprozėjusios šiuolaikinės poezijos bruožas?

Gal tai netgi būtinybė, leidžianti absoliutus gyvų riebalų degintojas skaitytojui savo slaptus mėgavimosi kito žmogaus būsenomis čiuptuvėlius į pačius knygos autoriaus paširdžius? Tai F. Kafka, A. Strindbergas, S. Parulskis, J. Šikšnelis, G. Nors jei gerai pagalvotume, yra autorių, kurie beveik neeksponuoja savo asmenybinio autentiškumo, išskyrus savitą stilių, kalbėdami labiau istorinių ar fiktyvių asmenybių vardu, pvz.

Ivaškevičius yra labiau epinio žanro, t. Gal todėl jo, kaip autoriaus, portretas nėra labai intriguojantis, nors ir eksplotuojamas popsinių stiliaus ir gyvenimo būdo žurnalų. Dažnai romanuose eksponuojamas intymumas tarsi turėtų atsverti siužeto, intrigos stoką, tarsi privalėtų kilstelti kūrinio vertę vertikalia linija aukštyn, nes juk žymiau įdomiau landžioti po psichikos užkaborius, ieškant naujų atverčių, nei gainiotis kokį Džeimsą Bondą atsiprašau už klaikiai pasenusį pavyzdį daugiaaukščio namo laiptinėje.

Nors, aišku, kaip kam.

O geriausiai, kai psichologiniai kūrinio bėgiai tarsi nematomas požeminis metro slepiasi po siužetinio greitkelio linija, tai sutapdami, tai nutoldami, tačiau nuolat vienas kitą papildydami. Tokie romanai tapę klasikiniais, prie tokių nuolat grįžtama ir skaitant kaifuojama. O dabar grįžtu prie Č.

Bukovskio, kuris, kaip teigia daugelis jo gerbėjų, gyveno taip, kaip rašė ir, atvirkščiai, rašė taip kaip gyveno. Prisimenu, kritikas M. Šidlauskas smarkiai suabejojo šiuo teiginiu. Gal jis turėjo galvoje literatūrinį stilių, patį rašymo veiksmą, kuris nėra tikras gyvenimas? Ir čia jau reikėtų pamiršti apie patį rašytoją, o panirti į kūrinio pasaulio paveikumą. Šiaip daugelis lietuvių autorių slepia savo gyvenimo realius faktus, gal norėdami pasilikti galimybę šiuos faktus eksponuoti knygoje, o ne žurnalo ar TV laidos puslapiuose, o gal ir išlaikyti savojo vidinio pasaulio ribas, kaip pasipriešinimą šiuolaikinio aktyvaus nuoširdumo parulskiškai sakant, nuoširdaus nuoširdumo ir visuotinių išpažinčių per TV parodijoms.

Tą patį yra kalbėjęs ir R. Černiauskas per paskaitas apie kūrybines rašytojų laboratorijas universitete. Man tai buvo įdomi vyriška patirtis, nes rašymas ir butelio artumas dažnai tarsi papildiniai ant rašytojo stalo — tik, pasirodo, skirtingu paros metu. Svarbu nesumaišyti jų budėjimo grafiko. Smulkūs nuotykiai, nešiojant paštą po namus, pvz.

Sverdėdamas, lėtai kepinamas saulės, vilkau ant nugaros savo sunkų odinį kryžių, dalijau tūkstančius laiškų ir žurnalų. Tai atrodytų tik patogus populiaraus religinio įvaizdžio panaudojimas, jei ne Henrio Činaskio nuolatinis, tarsi savaiminis, tarsi trumputis stabtelėjimas prie nelaimingų, praradusių viltį ir norą gyventi, bendradarbių ar sugėrovių. Jokios didžiadvasės užuojautos, tik sugebėjimas pastebėti, jog šalia esančiam šiandien ribinė būsena.

Štai tas sugebėjimas pastebėti kitą ir yra nūdienos, jau gana retas, reiškinys, leidžiantis vesti paralelę su Jėzumi Kristumi. Ir ši paralelė nebeatrodo tokia deklaratyvi, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kiekvienąkart, kai jis palūždavo, man sugniauždavo širdį. Ir tai yra jo ne tik stiprioji, absoliutus gyvų riebalų degintojas ir silpnoji pusė, nes literatūrinės įkrovos tarsi beveik ir nebejusti.

Dar viena vieta užkabino mano pačios gyvenimišką patirtį. Penkiaaukščio, kuriame gyvenu, plačios laiptinės pirmame aukšte kiekvieną dieną randu krūvas reklaminių skrajučių. Jos suverstos pasieniais, nes valytoja, praradus viltį, sušluoja jas tik kokį kartą per savaitę. Tas beviltiškas popierėlių mėtymas į pašto dėžutes ir aplink jas manyje sukelia nepasitenkinimą reklamine absoliutus gyvų riebalų degintojas, kuri priverčia tūkstančius žmonių sukti mažai kam reikalingą šiukšlių industriją, laiptinėse irtis per prirašyto šlamšto kalnus, kartais juos rinkti ir nešti glėbiais į šiukšliadėžes.

Bukovskis meistriškai, keliais štrichais atveria Džei Džei gyvenimo anatomiją: ,Keistų raukšlių išvagotas, gumbuotas veidas buvo atstumiantis. Džei Džei buvo tik senas krienas, dirbantis savo įprastą darbą. Jo absoliutus gyvų riebalų degintojas atrodė kaip du molio gumulėliai, kuriais kažkas užlipdė akiduobes. Taip sukuriamas egzistencinis išgaubtumas, kuris neleidžia šį literatūros kūrinį vertinti vienareikšmiškai — kaip girtuoklio troškimą numalšinti pagirias rašant.

Romane nemaža visuomenės socialinės kritikos, kai darbo įstatymas tampa svarbesnis už patį dirbantįjį.

Kaip pašalinti riebalus iš pilvo

Taip veikia pasityčiojimo mašina, kai vyresnysis pagal pareigas, nors pažengęs ne ką toliau už valytoją, leidžia sau elgtis ne pagal humanistinius bendravimo principus, bet pagal — žemink ir kaifuok — imperatyvą.

Ką čia absoliutus gyvų riebalų degintojas, Henriui Činaskiui patiko apsimetinėti niekšu psl. Anglų literatūros profesorius G. Būtent, dėl literatūrinės autentikos pajautimo per smulkius stabtelėjimus prie šalia plušančio nelaimėlio, dėl taiklaus, taupaus žodžio apie aplinką, kasdienį lėbavimą, lietuviai pasakytų — savęs naikinimą vėlgi, Marijau, mirties kultūrąČ.

Parulskis: ,gali būti, kad Amerikoje alkoholizmas absoliutus gyvų riebalų degintojas visai kas kita nei čia, Rytų Europoje, nes pagal mūsų standartus tikras alkoholikas jau neįgalus visais — ir darbo, ir bendravimo, ir sekso — atžvilgiais. Todėl tik pasikapsčiau tose vietose, kurios man pačiai skaitant šį romaną ir S.

Parulskio recenziją susišaukė.