Lieknas žemyn vedė. stageman.lt – tekstai – Antanas Škėma – Žilvinėėli

Dieve mano, kodel taip liūdna!

Apsikniaubiau prie medžio, susiė miau galvą, apsiverkiau. Būna, kad žmogus gyvena ir merdi, ir gyvasties ir mirties lieknas žemyn vedė, amžinasties sapno prislėgstas, ir ištrykšta kur tai toli mažutė mažulėlė kibirkštėlė, aš, šešėlis liepsnelės pakyla ir praslenka, nepalytėjęs, neužgavęs, lengvu dvelkimu neprisišlijęs, ir atsiveria dūšioj kažkokia opa, kažkokia didelė didelė nepagyjama opa… Ar nėra dūšia toks daiktas, kurį reikia slėpti kuo giliausiai, kuo slapčiausiai nuo liepsnų, nuo lieknas žemyn vedė, nuo pasaulio ir ypač nuo šešėlių?.

Ar nėra dūšia toji mėlyna paukštė, kuri nuo tolimo dvelkimo šešėlio numiršta?. Ar nėra dūšia tasai šla mesys, tasai tykus tykus šlamesys, kuris nugirdė pušų šakas, kuris išsupė klevų pageltusius lapus, tasai tykus rudens šlamesys, kurs per storas sienas, per tolimus lieknas žemyn vedė girdis ir lieknas žemyn vedė, ir nemiršta… Žiūrėk, žalios šakos insisupė ir linguoja, linguoja, vėjas neša raudonus šlamančius lapus, vis[as] visas lieknas žemyn vedė gyvas, ir viskas aplinkui stieba: ir žemė alsuoja, ir supas supas viename žemės verpete… Lietus tylus, tylus dvelkia, tylesnis negu mano ašaros, lėtesnis negu lapo nukritusio skunda.

Bučiuoja vėjas, ir šaltos jo rankos, ir šaltos jo lūpos degina kūną, degina lieknas žemyn vedė, ir pašiaušos eina per visą kūną, ir skaudu, taip skaudu krūtinėj… Ir vėl aš pasilenkiu po ber žu nusvirusiu, nuliūdusiu… Ir vėl atsigręžiu in vėją… Tegu bučiuoja, tegu šaldo ir džiaugiasi, tegu skauda, tegu.