Ligos formos

Žalios kakavos žnyplės svorio metimui

JIE Vytautas Vargaly8 Pailgas veidas, atgręžtas į mane: siauros lūpos, kiek žalios kakavos žnyplės svorio metimui skruostai ir tylios akys turbūt rudos — moters vei­ das, pienas ir kraujas, klausimas ir kančia, dievybė ir ištvirkimas, daina ir nebylystė. Senas laukinių vynuogių stiebais apraizgytas namas sodo gilumoje, kiek dešiniau padžiūvusios obelys, o kai­ rėje — geltoni nesugrėbti lapai, jie plevena ore, nors plonytėliausios krūmų šakos nė nevirpteli.

Kiekvieną mano dieną pradeda skausmingai ryškių vaizdų atsklanda, jos negali prama­ nyti ar pats pasirinkti. Ją parenka kažkas kitas, ji suskamba žalios kakavos žnyplės svorio metimui, perveria smegenis dar neatsibudusiam ir vėl dingsta. Bet neištrinsi jos iš atminties, ta nebyli preliudija nuspalvina visą dieną. Negali nuo jos pasprukti — nebent suvis neatsimerktum, nepakeltum galvos nuo pagalvės.

Laida „Laikas veikti“: kaip numesti svorio ir jį išlaikyti?

Tačiau visad paklūsti: praveri akis ir vėl matai savo kambarį, knygas lentynose, ant fotelio su­ mestus rūbus. Nejučia klausi, kas parinko dermę, kodėl galėki sugroti savo dieną tik taip, o ne kitaip?

Kas yra tasai slaptas prapulties demiurgas?

numesti svorio pakeisti savo gyvenimo būdą

Ar pats renkiesi bent melodiją, ar tavo mintis jau supančiojo Jie? Labai svarbu, ar ryto vaizdiniai tėra prisiminimų sąraizga, ki­ tados regėtų vietų, veidų, įvykių pablukę paveikslai, ar jie pasi­ rodo tavyje pirmą sykį. Prisiminimai spalvina gyvenimą daugmaž įprastomis spalvomis, o nebūtais reginiais prasidėjusi diena esti pavojinga.

Erozinis gastritas

Tokiomis dienomis atsiveria pragarmės ir ištrūksta iš narvų žvėrys. Tokiomis dienomis lengvesni daiktai sveria baugiau už sunkesnius, o kompasai rodo kryptis, kurioms nėra vardų.

Tokios dienos kaskart esti nelauktos — taip ir šiandien jeigu tai 4 buvo šiandien Senas namas sodo gilumoje, pailgas moters vei­ das, spraga vientisoje aklilangių sienoje Išsyk pažinau su­ grūstus Karoliniškių namus ir tuščią gatvę, pažinau kiemą, kur net vaikai vaikšto po vieną, žaidžia po vieną.

Nestebino ir vei­ das, jos veidas — pailgas įbūgusios madonos' veidas, akys, žvel­ giančios ne į mane, vien į savo pačios vidų. Neramino tik senas medinis namas nuo lietaus pajuodusiom sienom ir geltoni lapai, blaškomi geltono vėjo. Neramino ir sapnas, pilnut pilnas paukščių, jie plakė sparnais žalios kakavos žnyplės svorio metimui pusnis, kėlė blizgančias speigo dulkes, mėnesienos dulkes.

Kiek paukščių gali tilpti viename sapne? Jų buvo pilna visur, pasaulis buvo sklidinas begarsio gležnų sparnų plazdesio, belūpio veido šnabždamų sakinių, slogaus gel­ tono vėjo.

Taip pat išmeta: Erozinis antalinis gastritas, kurį sukelia Helicobacter pylori bakterijos Helicobacter pylori. Mikroorganizmai gyvena apatinėje skrandžio dalyje, esant gleivėms šarminėje aplinkoje. Bakterijos sukelia skrandžio gleivinės uždegimą, o sugadintas audinys beveik nesugeba atsinaujinti. Erozinis gastrito refliuksas būdingas didelių opų ir didelių pažeidimų atsiradimu.

Sapnas pleveno viduj ir išorėj, nesitraukė nė išėjjus į lauką, nors kiemas buvo žalios kakavos žnyplės svorio metimui ir tuščias, padžiūvęs purvas dengė žemę kieta pluta. Rodės, naktį čia voliojosi didžiulis su­ skretęs gyvulys. Žvynuotas dvokus slibinas, ugnies alsavimu iš­ kaitinęs žemę ir asfaltą. Tik jis galėjo praryti paukščius: jų visiškai neliko.

- Lithuanian dictionary

Kiemuose tarp namų nebuvo nė vieno paukščio. Lesimvietėse ties iškvėšusių senučių žalios kakavos žnyplės svorio metimui nesigrūdo purvini Vilniaus karveliai. Apie balkonus nepurpčiojo pasišiaušę žvirb­ liai. Rodės, juos visus kažkas ištrynė iš pasaulio dideliu pilku trintuku. Žmonės ėjo savais keliais, nė vienas nesižvalgė apstulbusiu veidu, kaip aš. Jie nieko nematė.

žalios kakavos žnyplės svorio metimui

Paukščių pasigedau aš vienas. Gal jų nė neturi būti, gal jų išvis nėra pasaulyje ir niekad ne­ buvo?

Erozinis gastritas skrandyje

Gal vien sapnavau nesveiką sapną, mačiau jame kažką negera ir pavadinau tatai ,paukščiais"? O visa, ką prisimenu, ži­ nau apie paukščius, tėra patologiška fantazija, paukščio paranoja? Tos mintys, matyt, atbukino mano dėmesį. Antraip iškart bū­ čiau pamatęs tą moterį raukšlėtu veidu, būčiau pajutęs jos sle­ giantį žalios kakavos žnyplės svorio metimui. Maniau, kad esu pakankamai patyręs. Mane išgelbėjo instinktas ir greita reakcija.

Juodo limuzino šonas perskrodė orą per sprindį nuo mano kūno. Tik tada suvo­ kiau, kad neliečiu kojom žemės, kybau ore, išskleidęs rankas. Tarsi paukštis sparnus. Atšokau atgal, nesąmoningai, laimėjau prieš automobilio sparną akimirksnio dalį.

Lėtinė forma yra daug lengviau.

Smarkiai su­ diegė širdį, skubiai apsidairiau ir išvydau tą moterį. Žvilgsnis buvo dygus ir gniuždantis. Ji išsidavė pati: visi žmonės prie tro­ leibusų stotelės nenustygo vietoje, dairėsi i šalis, dirsčiojo į laik­ rodžius. Ji viena stypsojo sustingus it statula, judėjo tik skruos­ tai ir lūpos — tų lyg ir čiulpimo žalios kakavos žnyplės svorio metimui su niekuo nesupainiosi. Dar žalios kakavos žnyplės svorio metimui pamatyti, kad jos pilkas apsiaustas nubrizgęs smar­ kiai nubrizgęs.

žalios kakavos žnyplės svorio metimui

Be abejo, paprasta Jų pastumdėlė, bevardė disa. Ūmai pasimuistė, lyg veržtųsi iš pančių, ir vikriai įšoko į nuva­ žiuojantį troleibusą. Nebuvo prasmės ją vytis niekada nebūna prasmės.

Žvelgiau į ją gal kokią sekundę — juodasis limuzinas buvo dar visai arti. Lyg niekur nieko, tyliai urgzdamas, sklendė paže-' me.

Užpakalinis stiklas buvo užtrauktas blyškiai žalsva užuolai­ dėle. J i e visai be reikalo dangstėsi. Puikiai žinojau, ką pamaty­ čiau, jei užuolaidėlių nebūtų: du ar tris į mane atgręžtus apvalius veidus išsprogusiomis akimis be jokios išraiškos.

Paukščiai atgimė tik privažiavus biblioteką. Prie skelbimų stul­ po tupėjo du apduję karveliai. Bexeik nepaisė praeivių, tik ret­ karčiais, nejudindami galvų, pavartydavo žalios kakavos žnyplės svorio metimui akis. Negalėjo paskristi nei paeiti. Pūpsojo ant pilkšvo cemento, patūpę trinages kojas, abejingi, tarsi užkerėti. Senoji Paukščių val­ dovė juos apleido.

Kas yra erozinis gastritas

Senoji sparnuočių valdove, tūkstantinių būrių piemene, duok man juos visus, tankmėj besislapstančius, sviesk vilnų kuodelį priešais vyrą ieškantį, pėdsakais sekantį, vesk pirmyn dienos aky ir mėnesienoj, parodyk kelią, kurio joks žmogus nežino! Bibliotekos koridoriuje manęs laukė ji. Man lyja drumz­ lini lietūs, man vakarais mirksi gelsvos langų šviesos, virš manęs gauruoja švino debesys. Tarytum žengčiau minkšta plėve, ji dumba po kojom, virsta piltuvu kūno kova su svorio metimu šlaitais, jo dugne stoviu aš, link manęs garma visi įvykiai, vaizdai, žodžiai.

J i e lipte limpa prie manęs, bruka kiekvienas savo ypatingą svarbą. Žalios kakavos žnyplės svorio metimui būt tik tariamą svarbą. Nors, antra vertus, viskas gali būti be galo svarbu.

virš 50 geriausias būdas numesti svorio riebalų deginimo papildas natūralus

Jau daugsyk esu radęs ją, rymančią prie lango. Turbūt laukia ne manęs, gal savojo Godo, žalios kakavos žnyplės svorio metimui grakštaus Nieko.

Aš moku skirti laukiančiuosius. Ji visuomet stovi prie lango laukdama ir rūko, suspaudusi cigaretę laibais nervingais pirštais. Galbūt josios Godo — už langų šviečianti melsvai pilkš­ va saulė, cigaretės dūmų spalvos.

PixWords atsakymai

O gal josios Godo: vis dėlto žalios kakavos žnyplės svorio metimui aš, įstrigęs slidžiašonio piltuvo dugne, apniktas sapnuotų, iš­ nykusių ir vėl atsiradusių paukščių, plakančių sparnais dulkėtą bibliotekos koridoriaus prieblandą?

Ji vos pastebimai sūpavo liemenį pirmyn atgal, išstačius į prie­ kį kiek sulenktą koją. Rodės, tyčia svaigina ilgos šlaunies slaptu apvalumu. Ne itin slaptu: jos kūno negali pridengti jokie rūbai. Neperprantu jos, o gal noriu, kad kuo ilgiau paliktų slaptinga. Nesuku nuo jos akių, jei ir norėčiau pasislėpti, ji vis vien prasi­ brautų prie manęs per klausą, lytėjimą, per šeštąjį ar septintąjį jutimą.

Gastrito simptomai

Kas ji — lemtis ar klastingi žabangai? Ji niekam nesiperša, tiesiog egzistuoja, bet vis slysta įvykių, vaizdų, žodžių pil­ tuvo šlaitais kaskart arčiau manęs. Šiek tiek jos privengiu,! Nepakenčiu, kai koks žmogus atsiduria pernelyg arti. Išdirbo greta dvejus ar trejus metus ir nieko man nereiškė. Beveik jos nepastebėdavau. Ir ūmai, vieną stebuklingą mirksnį, man atsivėrė akys. Nuo to mirksnio vien ją ir tematau.

English - Lithuanian dictionary

Ji nepasiekiama, nekreipia į mane jokio dėmesio. Kodėl tu­ rėtų kreipti? Aš senas, ji jauna. Aš baisus, ji graži.